Šaltalankis - Hippophae

[Kėkštas]

Šiaip šis turbūt krūmas, man asmeniškai atrodo įspūdingai, lapai smulkūs, primena alyvmedžio, gal kas bandėt auginti kaip bonsai?

[Skirpstas]

Auginti neteko, bet man tikrai įdomu kaip ten su tuo šaltalankių būdu būtų, kadangi juos mėginant išnaikintijie labai gerai regeneruoja iš dirvoje likusių šaknų...

[Kėkštas]

Aš išsivaizduoju, gal su vielavimu ir sunkiai būtų, bet su genejimu ir to pasekoje regeneracija pats tas :)

p.s. sunku šiais laikais link Trakų važiuoti, oi sunku :)

[Kaštonas]

Dar prieš du metus, kai vos buvau pradėjęs užsiiminėti šiuo hobiu, buvau parsitempęs keletą šaltalankių. Keletą jų pasisodinau darže, o vieną iš jų palikau vazone. Vazone medelis pasodintas buvo į akadamos ir lapinės žemės mišinį. Augimas šiaip buvo stiprus, todėl ir genėti teko dažnai, bet šakols labai nelinkę išlaikyti formos. Kadangi tai labiau krūmas, tai ir apie greitą kamieno storėjimą nėra nei kalbos. Be to, šakos dažnai atšoka į buvusią poziciją, o žaizdos gyja labai sunkiai ir lėtai. Aplink jas ilgam lieka juodos atsilupę dėmės, o ir šaknynas formuojasi sunkiai. Šaltalankiai linkę daugintis šaknimis, todėl jie labai mėgsta leisti ilgas šaknis toli nuo kamieno, todėl suformuoti šaknyną būna labai sunku. Net atvirame grunte vienas iš medelių pirmuosius metus ištvėręs puikiai antraisiais numirė. Dabar dar turiu parsitempęs keletą ir storesnių šaltalankių, bet nežinau kas man iš jų išeis. Įkeliu nuotrauką darytą 2012 m.

Kiek susidariau pirmąjį įspūdi, tai susidraugauti su šiuo medžiu tikrai sunku.

[Kėnis]

Apie tuos šaltalankius kažkur esam kalbėję, bet jau nebepamenu, kur tai vyko, gal senajame forume. Taigi, šiek teik teorijos.

1. Tai - bakterinę simbiozę sudarantis augalas. Retas reiškinys, nes medžiams būdinga kito tipo simbiozė - mikorizė su grybais, o šiuo požiūriu šaltalankis panašus labiau į žirnius ar pupas, nei į pušis ar klevus :) Šaltalankiai užtat sėkmingai ir auga ant žvyringų skardžių, kad jų šaknys turi gumbelius, kuriuose gyvena bakterijos, fiksuojančios atmosferos azotą.

2. Iš pirmo punkto plaukia keletas sekančių. Pirmiausia, visi azotofiksatoriai labai jautrūs deguonies stygiui dirvožemyje. Azotofiksacija - žvėriškai energijai imlus procesas, reikalaujantis gero "degimo padavimo". Taigi, bent koks jo supuolimas, paviršinės plutelės susidarymas ar užmirkimas iškarto kerta per augalo savijautą vien dėl to, kad sunegaluoja šaknų gumbelių bakterijos.

3. Azotofiksatoriai jautrūs molibdeno (Mo) stygiui. Jis sudaro pagrindinio fermento branduolį. Pas žmogų kraujo fermente hemoglobine Mo vietą užima geležis, augalų chlorofile - magnis. Jei geležies ir magnio mūsų dirvožemiuose yra, tai molibdenas priklauso prie ultramikroelementų. Kartais augalų šaknys jo gali ir nesurasti.

4. Šaltalankių šaknų sistema paviršinė (arčiau atmosferos oro), plačiai pasiskleidus ir labai jautri pažeidimams. Todėl sodinant šaknis kišt gilyn į vazoną nereikia - tai joms kenkia.

5. Šaltalankių regeneracija labai prasta. Galima karpyt tik jaunas šakutes. Stambesnių šakų neverta genėt, padarytos žaizdos nebeužgis niekada. Tas pats blogumas ir su vielos įsirėžimais.

6. Šaltalankiai turi baisią virusinę ligą - vytulį. Augalai tiesiog ima ir nudžiūna pasitaikius patogenui tinkamiems metams. Kad virusas nenumarintų augalo, pastarasis turi būti stiprus, stipriai augantis, nežaizdotas. O turint kelis šaltalankius, nugenėjus vieną, reikia karščiu dezinfekuoti įrankius einantprie kito.

7. Apie negyvą medieną neverta net kalbėti - tai reikalaus labai daug priežiūros ir apsaugos.

8. Šaltalankiai - vienanamiai augalai, t.y. iš sėklų išaugę individai būna moteriški ar vyriški. Tai atskirti galima berods tik nuo 3-5 augimo metų pagal ramybės būsenoje esančius pumpurus (vyriškų individų jie didesni, lyg sudėtiniai) arba jau tada, kai augalas pradeda derėti (na, iš vyriškio uogų tai niekada nesulauksim). Bet jei paimsim ne sėklinį augalą, o vegetatyviškai padaugintą šakninę atžalą (taip, šaltalankiai leidžia ir nemažai būtent šakninių atžalų), tai jau bus kaipo ir aišku, kurios lyties mūsų ruošinys.

Trūkumų vėl gi daugiau nei privalumų.

Manau iš šių 8 punktų, Kaštone, tikrai rasi bent kelis rodančius į padarytas klaidas.

Kėkšte, kada varom į šaltalankių žvalgytuves ;)

[Kaštonas]

Na taip, klaidų tikrai padariau, bet juk ne veltui... Tai tikrai sunkiai auginamas ir prižiūrimas augalas. Šiaip ar taip nesiruošiu sustoti ir vis tiek toliau bandysiu kažką iš jų išpešti, tik neaišku dar kaip man tai seksis toliau. Jau šį pavasarį gal bent keletas iš jų keliaus į vazonus, tik šių kamienai jau bus storesni nei to įkelto į forumą.

Bent jau pas mane prie kaimo jų tikrai netrūksta ir priaugę ten jų į valias. Imk ir kaskis. Aišku, daug logiškesnis variantas atrasti jų "giraičių" Vilniaus rajone.

[Kėkštas]

Oho, nesitikėjau, kad "pliusų/minusų" vakaras praeis taip į šaltalankių nenaudą :), na bet pasižvalgyt galima, tereikia tik turėti tinkamus rūbus "tanko" metodu braunantis pro šaltalankių bruzgynus :)

[Skirpstas]

Tikrai turėtų būti "smagus" šaltalankio iškasimas. Tik keista, kad Kėnis nieko dėl to nepasakė. Nes kažkada man su juo šnekant ir užsiminus, apie mintį mėginti bonsai suformuoti iš erškėtrožės, buvau lengvai pavadintas mazochistu :)

[Kėnis]

Na, to "mazochizmo" tai netrūksta nei su šaltalankiais, nei su gudobelėm, nei dar su visa eile rakius turinčių. Kažkaip šaltalankių uogų skynimas be keleto smagių susibadymų, man labai nemalonaus įspūdžio nepaliko. Būna, kad įsisega koks smaigalys į sąnarį. tada tai smagu. Bet šiaip tai man jie nelabai agresyvūs visada atrodydavo.

[Kaštonas]

Su šaltalankiu iškasimu taip pat kyla labai daug problemų, nes didžiulių šalia vienas kito augančių krūmų šaknų sistemos būna susijungusios po žeme. Tarkim, kad per porą metrų yra išaugusi viena šaltalankio šaka, o ją bandant iškasti paaiškėja, kad ji beveik neturi šaknų ir po žeme yra tik viena – pagrindinė, einanti link didžiojo krūmo. Todėl nereikia nustebti, jei iš žemės bus ištraukta tik lazda. Bet kaip jau parodė parsiveštų skirpstų pavyzdys - ir tokios lazdos prigyja.

[Kėnis]

Nepaminėjau dar vieno dalyko, išplaukiančio iš bakterinės šaltalankių simbiozės: jei išsikasant dar prigriebsit ir žemių iš tos vietos, arba net gi senų šaknų su gumbeliais, tai padidinsit šaltalankio įsitvirtinimo naujoje vietoje tikimybę. Nors ir daugiau pusės jos gali sudaryt to naujo substrato, į kurį šaltalankis bus sodinamas. O šaknų gumbeliai ar šaknų dalys su jais tiesiog įmaišomi į naują substratą. Tai - simbiontinių bakterijų užkratas, kurio japoniškoje akadamoje nerasit nė su žiburiu ;)

[Skirpstas]

Šaltalankiams akadamos jau nepanaudosi, nes per daug riebus substratas gautųsi šiems augalams. Teks imti kokį kitą variantą, gal būt tam labiau tiktų kyrio - kaip ir spygliuočiams.

[Kaštonas]

Tikrai pasidarė labai įdomu dėl šaltalankiams tinkamo substrato naudojimo. Galbūt reiktų primaišyti tos pačios skaldos ar žvyro? Nors kaip Skirsptas ir sako, tinkamas galbūt ir kyrio?

[Skirpstas]

Na, Kaštone, jeigu patinka pasvarstymai, tai galiu dar pasiūlyti vieną mintį: pamėginti išsikasti grupę šaltalankių miškelio ar kokiam daugiakamieniui stiliui. :)

[Kėkštas]

Pagal pirminį Kėnio pasisakymą aš suprantu, kad žvyriukas su rausvu smėliuku turėtų būti tinkamiausias

[Kėnis]

Smėlis tarp žvyro po intensyvesnių lietų pavirs į gryną žvyrą, nes smulkios smiltelės netruks "ištekėti" pro drenažo angas.

[Kėkštas]

Tai gal būtų tikslinga vazono apačioj skiautę agro plėvelės padėt, sulaikytų smėlio išplovimą, bet ir neužmirktų, be to smėlis būna kartais labai rupios frakcijos, tai gal taip greitai neišsiplautų

[Skirpstas]

Agro ar ne agro plėvelė - vis tiek gali užlaikys daugiau drėgmės, o tai gali labai nepatikti šaltalankiui.

[Kaštonas]

Be to, sulaikytas smėlis vis tiek subėgtų į vazono dugną, todėl galiausiai gautumėme vis tiek tą patį rezultatą. O šaltalankis šiuo klausimu turbūt taip ir lieka paslaptingas augalas, kurį reikia išbandyti visiems galintiems. Manau, kad ekspermentuodami galėtumėme pasiekti tinkamiausią rezultatą. ;)